Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Didžioji švietimo problema – mokyklų vadovai? (16)

2013 Sausio 9d.

Kadangi žiniasklaida minta išskirtinai negatyviais dalykais, ir aš turiu ką pasakyti. 

Savaitgalį DELFI portale vienos Kauno gimnazijos direktorius išsakė nuomonę, kad Lietuvoje „kai kurie mokytojai visiškai degradavo, kai kurie nuseno, kai kurie baigė universitetus ir institutus, į kuriuos buvo lengviausia įstoti ir kuriuose buvo lengviausia studijuoti“. Suprask, – aplink vien mokytojai-nevykėliai, tad direktorius siūlo: „nupušusius“ mokytojus reikia išvaikyti, o į jų vietas priimti ne mokytojus, o kitų profesijų atstovus, „turinčius pomėgį mokyti“. Kadangi „pomėgį mokyti“ ir pamokslauti Lietuvoje turi kas antras pilietis, tai kai kurie direktoriai turėtų puikią galimybę 100% pakeisti „degradavusių mokytojų“ kolektyvus. Tik kaip nustatyti, ar naujai priimtieji „savo srities profesionalai – kompiuterininkai, fizikai, matematikai, literatūros mėgėjai“ galės tinkamai perteikti savo žinias mokiniams ir kaip užtikrinti, kad jie po kiek laiko taip pat „nedegraduos“?

Ar tikrai pakanka vien tik „noro ir entuziazmo dirbti“, norint būti tikru mokytoju? Kas Lietuvos mokytojui padeda augti, o kas pasmerkia jį vegetacijai? Kokios sąlygos turėtų būti sudarytos mokytojo profesiniam augimui? Kas ir kodėl nevykėliams mokytojams nepasako „tu – ne mokytojas, nes geriausiu atveju gali mokykloje dirbti tik budėtoju“? Ar ne mokyklos vadovas? Tad kodėl nepasako? Neišdrįsta? Vadinas supranta, kad būtent mokykloje tiksliausiai pritaikoma patarlė „Žuvis pūva nuo galvos“, o prasti mokytojai – tai mokyklos direktoriaus prasto darbo rezultatai. Taigi, budėtojais pirmiausia tinkami būti tokios mokyklos direktorius su pavaduotojais. Mat, už mokyklos veiklos organizavimą, kadrų parinkimą, jų darbo, t.y. mokinių ugdymo kokybę, už visą mokyklos kultūrą (įskaitant mokytojų kompetencijas, profesionalumą) pirmiausia atsakingas švietimo įstaigos vadovas, o ne tik eilinis mokytojas.

Galima sutikti, kad mokytojų rengimo sistema netobula: nėra atrankos, nėra mokymosi tęstinumo ir kad profesijos pasirinkimą lemia ne pašaukimo jausmas, o piniginės dydis: mokytojų rengimo studijos pigesnės, mokymasis gal kiek lengvesnis. Tačiau kas atsitinka toliau? Gal mokyklų vadovai neturi teisės pasirinkti gabių ir „turinčių pomėgį mokyti“ mokytojų? Gal universitetai jiems per prievartą bruka netikusius mokytojus? Ir vėliau, mokytojui pradėjus profesinę karjerą, kas turi užtikrinti jo kompetencijų tobulinimo mechanizmą, neleisti mokytojui „apsileisti“, prarasti tą „pomėgį mokyti“ ir skubiai stabdyti prasidedančią „degradaciją“?
Įgyvendinant Valstybinėje švietimo strategijoje numatytus tikslus, pabrėžiamas švietimo kokybės valdymas įvairiuose lygmenyse. Strategijoje teigiama, kad mokyklos vadovas turėtų būti ne vien švietimo funkcionierius ar administratorius, jo veikla turėtų būti grindžiama šiuolaikinės vadybos ir lyderystės principais, susietais ne tik su vadovo vadybine kompetencija, bet ir su jo asmenybe, autoritetu, pripažinimu ir pan.

Kalbant apie kompetenciją – kokius stebuklingus institutus ir universitetus baigę mūsų mokyklų vadovai? Ar ne tuos pačius, į „kuriuos buvo lengviausia įstoti ir kuriuose buvo lengviausia studijuoti“? O kaip tampama švietimo funkcionieriais Lietuvoje? Baigus švietimo vadybos studijas ar partinių – pažinčių nomenklatūrinio lojalumo ryšių pagalba? Ilgalaikiai Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) tyrimai ir darbo patirtis rodo, jog švietimo strategijose piešiamų vadovų - asmenybių yra vienetai, bet apstu paprastų (ir prastų!) funkcionierių, biurokratų, intrigantų, autoritarų bei vis tobulėjančių mobingo specialistų.

O kaip kokybė valdoma kituose švietimo sistemos lygmenyse? Niekaip. Vietinė valdžia – savivaldybių švietimo skyriai – tai aparatas, kuris niekada neveikė, užtikrinant ugdymo kokybę. Savivaldybių klerkams reikia tik paklusnių vadovų, kurie nuolankiai vykdo visus nurodymus ir sutinka mažinti, kirpti, taupyti būtent mokytojų darbo sąlygų, papildomo darbo apmokėjimo, kvalifikacijos kėlimo, mokymo priemonių sąskaita. Ar tai įtakoja švietimo sistemos degradaciją, spręskite patys. Beje, lojaliems įstaigų vadovams savivaldybė mainais teikia „stogą“: eiliniam darbuotojui skųstis savivaldybės valdžiai dėl švietimo įstaigos direktoriaus nekompetencijos ar savivalės – beprasmiška... Todėl nereikia stebėtis, kad tarp mokyklų vadovų trūksta ir trūks gerų vadybininkų ir lyderių, – jų valdininkijai nereikia, o dėl taupymo „pagal nutylėjimą“ ugdymo kokybė neišvengiamai prastėja.

Apie Švietimo ir mokslo ministeriją, kuri mokytojų kompetencijų tobulinimą mato tik per ESF piniginę prizmę,– neverta net kalbėti. Tai nacionalinio lygmens procesas dėl proceso, nieko bendro neturintis su realiais poreikiais kokybės užtikrinimo srityje nei platesniame – ES lygmenyje, nei siaurame – mokyklos realijų kontekste. ŠMM valdininkų, pradedant ministrais, arogancija, užsispyrimas, negebėjimas išgirsti patarimų, pastabų ir visų kitų mokytojų nuomonių veda į aklavietę, todėl mokytojų atrankos, rengimo (įskaitant praktiką) ir tęstinio mokymo kokybės užtikrinimo sistema jau virš 20 metų yra nuolatinio eksperimentavimo bei imantrių koncepcijų kūrimo stadijoje.

Tad pagrindinis vaidmuo šiame procese vis dėlto tenka mokyklos vadovui: jo gebėjimas būti asmenybe ir lyderiu, jo personalo valdymo ir kitos būtinos kompetencijos, jo pagalba mokytojams, – tai ir yra švietimo kokybės užtikrinimo pagrindas. Dar daugiau: kol mokykloms nevadovaus žmonės, gebantys būti mokyklos bendruomenę telkiančia jėga - švietimo kokybės problemas krauti ant eilinio mokytojo pečių ne tik nepadoru, bet ir kvaila.

Edukologų, švietimo vadybininkų nuomone, didžioji mokyklos direktoriaus misija ir privilegija – bendruomenės skatinimas tobulėti, sąlygų tobulėjimui kūrimas. Savo įstaigos darbuotojams mokytojams – taip pat. Juo labiau, kad mokytojo karjera nesuvokiama vien vertikaliai: mokytojas – pavaduotojas –  direktorius. Mokytojo karjera – tai profesinis tobulėjimas panašaus pobūdžio veikloje, susijęs su tobulesniu veiklos atlikimu tame pačiame kontekste,– iki eksperto ar net emerito. Nesvarbu, kuriame karjeros etape yra mokytojas, svarbu padėti jam augti. Vieni mokytojai turi aiškias idėjas, ko jie nori išmokti, ką tobulinti, kitiems trūksta pasitikėjimo ar ambicijų, jie turi būti skatinami ir motyvuojami. Tikras švietimo vadovas tą ir daro.

O ką daro prastas vadovas? Jis siūlo visus išvaikyti ir į jų vietą priimti kitus, nors ir ne mokytojus, bet turinčius „norą ir entuziazmą“, kurie neva „mėgausis mokymu ir tuo, kad yra mokytojai, kad yra gerbiami kaime, miestelyje, mieste“. O mokyklų vadovai juos tik gerbs ar ieškos lėšų jų kompetencijų tobulinimui, darbui būtinų mokymo ir techninių priemonių pirkimui ir t.t.?

Beje, bent kol kas idėja „išvaikyti netinkamus“ vis tiek nesuveiks, t.y. niekas nepuls į „degradavusių“ mokytojų vietą. Ir ne vien dėl to, kad „į mokyklą dabar niekas nesiveržia“ ar „dirbti mokykloje – ne prestižas“. Gabūs kompiuterininkai, fizikai, matematikai, literatai neis į mokyklas tol, kol mokykla bus atsilikusi, senoviškai valdoma, abejinga savo darbuotojų profesinio augimo poreikiams. Juk laiko reliatyvumas mokykloje – kai daug čia praleistų metų prabėga, kaip viena diena, o viena diena gali taip prailgti, kad norisi bėgti iš čia kur kojos neša.

Kuri Einšteino teorijos dalis galioja – didžiąja dalimi priklauso nuo mokyklos vadovo. Todėl ir aš turiu siūlymą – švietimo įstaigų vadovų visuotinė atestacija ir 5 metų rotacijos įvedimas, o toliau – vėl konkursas.

Straipsnio autorė Lietuvos švietimo profesinės sąjungos tarptautinė
sekretorė Tatjana Babrauskienė.

Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *
Komentarai:
2013-03-10 13:13:11 | janina

Jau seniai to laukiame. Ypatingai pūva mažų miestelių mokyklų valdžia, kuri jaučiasi kaip savo akcinėse bendrovėse. Nuolatiniai stresai, gąsdinimai, ypatingai vyresnių mokytojų. Savos nuomonės išsakymai priimami kaip asmeniniai įžeidimai. jauni mokytojai po metų mokyklas palieka. Nereikėtų jokių auditų mokykloms, o jei geras vadovas, bus ir dar kartą išrinktas. Taip sutaupytumėme nemažai lėšų, kurios yra išleidžiamos auditų komisijoms. Įdomu kada tai pradės veikti?

2013-02-13 10:53:10 | jeigu

Jei tokią kvailystę įvestų išvažiuosim į užsienį, ten su keliais aukštaisiais buvusius vadovus priims noriai.

2013-02-11 17:31:12 | Vida

Visiškai pritariu straipsnio autorei. Rotuoti turėtų ne tik direktorius, ir pavaduotojus.

2013-02-07 22:06:41 | Dana

Pritariu. Pas mūsų kaimynus lenkus jau taip yra .Kas 5 metai vadovų rotacija

2013-02-05 22:13:17 | Patyres

Tiesa absoliuti.

2013-01-18 15:13:52 | monika

TO "Tiesa" Čia labai tinka posakis"Tiesa akla". Manau, kad žmogus rašęs po šiuo niku yra arba aklas, arba direktorius, arba tas, kuris yra aprūpintas visomis direktoriaus malonėmis. O straipsnis yra teisingas, nes atspindi tikrą Lietuvos mokyklų padėtį.

2013-01-15 15:07:50 | Tiesa

Aišku, mokytojai norėtų, kad jų niekas nespaustų padaryti tą ar aną. Direktorius tam ir yra, kad pareikalautų iš pedagogo atlikti savo pareigas. Bet tada direktorius patampa priešas, ypač kuris daug dirba, yra inovatyvus ir aktyvus, kuris daugiau reikalauja, tada prasideda"važiavimas&quo t; ant jo. Taip kad, brangieji, dirbkime kiekvienas savo darbą atsakingai, gerbkime vieni kitus. Tie direktoriai, kurie prastai dirba, tie ir nebedirba. Pagarba tiek direktoriams, tiek pedagogams už jų pasiaukojantį darbą. P.s. geras vadovas visada turi pataupyti, negyvename tokioje turtingoje valstybėje, kad galėtume švaistytis. Tik tokių puikių direktorių dėka mūsų mokyklos šiandien puikiai tvarkosi ir neturėdamos didelių resursų.

2013-01-14 22:59:53 | Nida

Daug tiesos, pati dirbu gimnazijoje, kurios direktorius paklusnus įvairiausių karpymų ir taupymų vykdytojas. Graudžiai ir juokingai skamba jo postringavimai apie kūrybiškumą ir pamokos kokybę, kai pats bijo visko ir visada, kai savo žodžius ir poziciją (nekalbu apie nuomonę) kaitalioja pagal vėjo kryptį, kuris pučia iš aukščiau.

2013-01-11 09:00:38 | to p.s

Ir kaip gi taip dirba švietimo vadovai?

2013-01-11 00:10:14 | p.s.

Tegul tik visų įstaigų vadovai dirba taip, kaip dirba švietimo vadovai.

2013-01-11 00:07:36 | tai bent

Gan keista, kad taip rašo Lietuvos švietimo profesinės sąjungos atstovė.

2013-01-10 10:52:35 | Svetlana

Tancik, pilnai sutinku, tegul praeina pragara, kuri praejau as.....S.J.

2013-01-09 23:18:03 | Taigi...

Prasti vadovai turi bendrą bruožą – jie niekada nepripažins, kad yra prasti ...

2013-01-09 22:01:35 | Egidijus

Puikus straipsnis.

2013-01-09 20:20:21 | sejoras

Tik tai taip ir niekaip ne kitaip. Pasibaigs pinigų plovimas per seminarus ir Mokytojų gainiojimas. Kas diena vis naujiena. Ir turi visas nesąmones besąlygiškai atlikti. Jokio mąstymo ir kūrybos mokytojui nebelieka,nes nepilno(N.P.) proto valdžiažmogis dėl savo šiltos vietos blusą į Ameriką gatavas nuvaryti.

2013-01-09 17:23:24 | zyle

Bravo!!! Pagarba autorei. Glaustai papasakojo tai, kas 20 metų aptariama mokytojų kambaryje, bet nėra galimybių pasakyti garsiai. Sėkmės kovojant už pasiūlymų įgyvendinimą.

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.