Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Darbo kodekso pataisos: nauda darbdaviams ar darbuotojams? (0)

2015 Balandžio 2d.

Artūro Staponkaus nuotr.

Mokslininkai Lietuvos trišalėje taryboje pristatė metus kurtą naująjį Darbo kodekso projektą. Darbdavių organizacijos ir profesinės sąjungos nuo šiol nagrinės siūlomas pataisas ir derins pozicijas. Deja, standartinių procedūrų atlikimui skirtas tik mėnuo. Įdomu, ką tokia skuba norima pasiekti? Nejau darbuotojų teisės niekam neberūpi?

Išsamiau apie siūlomas DK pataisas kalbėjome su Šiaulių švietimo profsąjungų susivienijimo pirmininke Rasa Jasmontiene.

– Ar iš tiesų Lietuvai reikia naujo Darbo kodekso?
– Reikia, nes keičiasi ne tik darbo rinka, darbo santykiai, bet ir patys Lietuvos dirbantieji: vieni lipa per galvas, kad tik pasiektų savo tikslų, kiti nesugeba įkainoti savo darbo vertės, pusdykiai vergauja ir kantriai laukia, kol kažkas iš šono tuo pasirūpins, o treti, nusivylę esama „tvarka“, bėga iš Lietuvos dirbti kitur.

Juk dabartinis DK taikomas įvairiai ir dažnai ydingai: formaliai lyg ir laikomasi įsakmių normų, tačiau daug kur jos atvirai pažeidinėjamos, nes darbuotojai nesipriešina, o darbdaviai nebaudžiami. Taip valstybėje plinta beteisiškumo, bejėgiškumo, įstatymų, tvarkos, teisingumo ignoravimo nuotaikos. Naujojo modelio siūlymai labai išplečia darbuotojų ir darbdavių tarimosi sritį, tik didžiausias klausimas – kaip mes visi pasirengę tartis ir susitarti? Manau, kad dabartinis LR DK iš vienos pusės (darbuotojų) nebeaprėpia darbo santykių visumos, iš kitos pusės (darbdavių) – stabdo, suvaržo. Lietuvoje dar vis didelė bėda ir dėl darbo rinkos, darbo santykių bei visos socialinės apsaugos sistemos ryšių bei priklausomybės. Naujasis modelis bando tuos ryšius nustatyti.

– Ar tikslinga rengiant DK projektą remtis kitų šalių patirtimi?
– Jei kitų šalių patirtis netaikoma mechaniškai, aklai, o tik kūrybiškai, įsigilinus mūsų realijas. Deja, taip nėra.

Nors projekto rengėjai aiškina, jog rengiant šį socialinį modelį labai giliai ištyrinėta Lietuvos realybė, tačiau projekte teikiami siūlymai verčia abejoti. Pagrindines abejones kelia modelio kūrėjų iliuzijos apie Lietuvos darbdavių ir darbuotojų šiuolaikiškumą bei šių socialinių partnerių galimybes lengvai susitarti dėl darbo sąlygų, atlyginimo, darbo santykių.

Visi aiškiai matome (tai ypač pabrėžia emigrantai), kad Lietuvoje dar labai toli iki lygiavertės partnerystės ne tik darbo sektoriuje, bet ir valdžios / piliečių, politikų lygmeny. Apmaudu, bet lietuviai iki šiol nesugeba kalbėtis, tartis ir susitarti, kiek tai laiko beužtruktų.

Paprastų kolektyvinių sutarčių Lietuva turi mažiausiai iš visų ES šalių, o ką jau bekalbėti apie teritorinius (savivaldybių, regionų lygmuo), šakinius (šalies lygmuo) susitarimus! Pvz., švietimo šakos profesinės sąjungos jau beveik dešimtmetį bando įrodyti šalies valdantiesiems, jog būtina pasirašyti šakinį susitarimą, nes pagrindinis švietimo sektoriaus darbuotojų darbdavys yra valstybė, tačiau tiek kairieji, tiek dešinieji politikai ir jų vyriausybės vis dar stumdo šio sektoriaus problemas savivaldybėms, įstaigų vadovams ir pan., t. y. vengia tarimosi.

Kitų šalių patirtis čia tikrai praverstų: didžiausi laiko ištekliai kiekviename užsienio šalių projekte skiriami viešinimui, diskusijoms, suinteresuotų grupių tarimuisi, nuomonių derinimui, deryboms ir pan. Lietuviai, pradedant politikais, baigiant eiliniais darbuotojais, kol kas nesugeba naudotis šia – pagrindine – socialinio dialogo priemone.

– Siūlomas projektas naudingesnis darbdaviams?
– Toks įspūdis tikrai yra: daugybė pakeitimų pagrindiniame projekte yra ne darbuotojų naudai, nes naikinamos kone visos reikšmingesnės socialinės garantijos visiems eiliniams dirbantiesiems, neišskiriant net nėščiųjų, didelį darbo stažą turinčių, specifinių profesijų, priešpensinių darbuotojų. Nors rengėjai aiškina, kad kiekvienos DK garantijos naikinimas gali tapti susitarimo objektu šakinėje, teritorinėje ar kolektyvinėje sutartyje, bet tai neįtikina, nes, kaip minėjau, Lietuvoje nėra susitarimų patirties ir praktikos.

Tas pats ir su įvairiomis išmokomis: visos išmokos mažinamos, aiškinant, kad jas kompensuos kažkokios kitos pašalpos pagal kitą įstatymą, tačiau ne specialistas į tokias painiavas nesigilina, neieško kiekvieno punkto išaiškinimo kituose įstatymuose, kurių modelyje yra net 6!

Eilinį kartą matome, kaip valdžia iš mokesčių mokėtojų kišenės sumoka didžiulius pinigus projektų rengėjams, tačiau net nepasirūpina, kad mokesčių mokėtojas tą jam „nupirktą“ produktą suprastų, t. y. nei projekto viešinimu, nei modelio pristatymo kokybe nepasirūpinta: pateikiamas sausas popierinis blynas – kaip norite, taip ir suvartokite...

Nepagarba dirbančiam piliečiui, nenoras įtikinti, susitarti, abejingumas ir neatsakingumas – štai kas pirmiausia dirbančiuosius verčia nepasitikėti viskuo, ką siūlo valdžios.

– Nuolatines darbo sutartis siūloma pakeisti terminuotomis. Pritariate?
– Griežtai nepritariu. Daugelio svarbių darbų atlikimo kokybė priklauso nuo darbuotojo savijautos, o saugumo jausmas – viena pagrindinių pasitikėjimo savimi, darbo aplinka, – t. y. geros savijautos atramų.

 – Ką manote apie siūlymą ilginti darbo valandas ir mažinti išeitines?
– Jei dėl darbo valandų visada galima susitarti (jei norima, siekiama ir leidžiama tartis), tai dėl išeitinės išmokos turiu savo nuomonę: šiuo metu išeitinė išmoka turi ne tik finansinės pagalbos ieškant naujos darbo vietos išraišką, bet ir padėkos už ištarnautus metus nuorodą – pagal dabartinį DK didžiausią išmoką gauna daug metų toje pačioje vietoje dirbęs darbuotojas.

Naujame DK projekte siūloma šią išmoką kompensuoti didesne bedarbio pašalpa. Finansinį skirtumą tarp šių išmokų pastarųjų dienų žiniasklaidoje mačiau jau suskaičiuotą: atleistas darbuotojas pralaimi. Manau, kad ne tik finansiškai – žmogiškąja prasme daug metų išdirbęs žmogus vertas gauti išeitinę išmoką, o ne bedarbio pašalpą. Kaip ir papildomas atostogų dienas už ištarnautus metus. Projekto rengėjų argumentas, kad tokia išmoka ar papildomos atostogų dienos „diskriminuoja“ jaunus darbuotojus, kažkodėl neįtikina. Čia kaip tik ir pasigendu užsienio šalių patirties pritaikymo: įstatymų humanizavimu net nekvepia...

– Vieni naująjį DK nori kuo greičiau priimti, kiti siekia procesą vilkinti. Tuo tarpu pastabų teikimui numatytas tik mėnuo. Ar tai ne per trumpas laiko tarpas?
– Neįmanoma kuo skubiau ir nediskutuojant patvirtinti didžiulę socialinių ir darbo santykių reguliavimo srities pertvarką. Todėl socialdemokratų premjero „lankstus suliberalėjimas“ mane pritrenkė. Negana to, kad projektas buvo parengtas net nesitariant su socialiniais partneriais (ar ne dėl to kelia sąmyšį ir nesusikalbėjimą?), norima nebaigtą, nesuderintą, neaptartą – neiškepusį – pusgaminį mechaniškai „užmauti“ kiekvienam darbo rinkos dalyviui ant galvos!

Gerai, kad turime mąstančią Prezidentę, vieną kitą iš profsąjungų į LR Seimą atėjusį parlamentarą (A. Sysas) ir negausias, bet vis tiek kalbančias profsąjungas. Yra vilties, kad derybinį laikotarpį pavyks pailginti. Pertvarka didelė, kelių pakopų, todėl būtinas laikas keliems derybų etapams. Svarbiausia – suinteresuotųjų pusių konsensuso, bendro požiūrio, vieningos nuomonės suradimas. Priešingu atveju socialinė įtampa tik augs.

– Ar svarstant pataisas bus atsižvelgta į profesinių sąjungų atstovų nuomonę?
– Atsižvelgti privaloma, nes niekas kitas nuo dirbančiųjų jokios nuomonės nesakys – tiesiog nėra kam tą daryt, – tik profesinėms sąjungoms. Profesinės sąjungos yra vienintelis dirbančiųjų viešas balsas, organizuotas valdžios ir darbdavių socialinis partneris. Profsąjungos mato ir gerąsias šio projekto nuostatas, kuriomis skatinamas profsąjungų aktyvumas, steigimasis.

Deja, daug kur susitarimų funkciją deleguojant šakinėms, teritorinėms ir įstaigų kolektyvinėms sutartims, nekalbama apie kokybiško, profesionalaus ir lygiaverčio atstovavimo dirbantiesiems mechanizmo kūrimą. Projekto rengėjai šias funkcijas deleguoja aiškiai ir tiksliai neįvardijamoms darbuotojų atstovų struktūroms (kai kur darbo tarybos, kai kur profsąjungos, kai kur asocijuotos atstovybės), tuo primygtinai parodydami, kad darbuotojų reikalai valdžiai ir darbdaviams nerūpi (kaip norite, taip ir ieškokitės sau atstovaujančių).

– Nepatenkinti siūlomomis pataisomis grasina išeiti į gatves. Ką manote apie tokį elgesį? Ar streiku ką nors pasiektumėme?
– Jei tarimosi proceso nebus, deryboms bus trukdoma ar profsąjungų nuomonė bus ignoruojama, dirbantiesiems būtinai teks rodyti savo nuomonę, priešintis vienvaldiškiems politikų ir valdžios sprendimams panaudojant visas priemones. Juk LR Darbo kodeksas yra pagrindinis darbo sąlygas ir darbo santykius nustatantis dokumentas mūsų šalyje!

Tiesa, iki streiko yra daug kitų nepasitenkinimo ir pasipriešinimo reiškimo priemonių: problemų viešinimas įvairiais būdais (šiuo straipsniu tą ir darote), dirbančiųjų piketai, mitingai, suinteresuotų pusių debatai, diskusijos, lobistinė veikla ir t. t. Visuotinis streikas yra paskutinė ir griežčiausia priemonė, kai nepavyksta susitarti visais kitais būdais.

– Kodėl darbuotojai taip pasyviai kovoja už savo teises? Nejau patys nebrangina savo darbo?
– Tai pirmiausia klausimas darbuotojams, kurie nesijaučia turintys teises – jei nežinai, kad turi teisę į kažką, tai ir nesupranti, kad tą teisę reikia ginti.

Deja, Lietuvoje daug dirbančiųjų vis dar labai abejingi savo vidinei būsenai, savo darbo sąlygoms, valdomi įvairių baimių. Daugelis lietuvių nesijaučia gyveną demokratinėje šalyje, kur visi piliečiai kuria visiems priimtinas gyvenimo taisykles.

Yra dalis dirbančiųjų, kurie čia būdami net nesupranta žmonių solidarumo ir profesinių sąjungų veiklos prasmės ir, tik emigravę bei susidūrę su užsienio šalių darbo kultūra, stoja į profesines sąjungas ir tarsi pabunda iš sąstingio. Lietuviai dar vis nesijaučia laisvi ir atsakingi už ateitį.

http://www.snaujienos.lt/naujienos/miesto-gyvenimas/37926-darbo-kodekso-pataisos-nauda-darbdaviams-ar-darbuotojams

Diana Janušaitė, "Šiaulių naujienos"
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *

Kol kas komentarų nėra

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.