Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

 

 

Politinį infantilumą švietime įveiks tik streikai (5)

2015 Lapkričio 10d.

„Kokie atlyginimai – tokia ir švietimo sistema, kokia švietimo sistema – tokie ir žmonės, kokie žmonės – tokia ir šalis, kokia šalis – tokia ir jos vieta tarp kitų šalių. Lietuvos atveju – tai nuolatinė lyderystė, tik iš kito galo, nes Lietuva gali!!! O gali tikrai daug. Sunku būtų rasti valstybę iš kurios emigravo ketvirtadalis gyventojų ir tikriausiai daugiau nei pusė tų, kurie nori ir gali dirbti, o šalis susikūrė tokią reputaciją, kad joje nenori gyventi net nuo karo bėgantys žmonės. Mirtis geriau nei gyvenimas Lietuvoje. Tuo tikriausiai viskas pasakyta.“

Perskaičiau tokį komentarą mūsų tinklapyje ir nenustebau, nes visus, kurie pradeda analizuoti švietimo situaciją Lietuvoje, aplanko panašios mintys. Tarptautiniai ir Lietuvos ekspertai labai tiksliai apibūdina šią situaciją: sugedusi švietimo sistema. 

Aš vartau originalius raštus ir dokumentus, švietimo profesinės sąjungos reikalavimus, raginimus, įvairias rezoliucijas,  teisės aktų projektus, komitetų posėdžių protokolus ir dar daugiau, metų metais kauptus švietimo darbuotojų atstovų veiklos įrodymus. Reforma po reformos, įstatymas po įstatymo, tyrimas po tyrimo... Aš peržiūriu ir analizuoju juos visus, piešiu paraleles, pasineriu toliau, sumuoju ir bandau padaryti išvadas. Aš ieškau istorijos taškų, chronologijos elementų suvokti kur ir kada mūsų švietimo sistema sugedo.

Visada galvojau, kad jei galėsime nustatyti tuos kritinius taškus, kur viskas nuėjo kreivai, galime surasti sprendimą. Liūdna realybė yra tai, kad kuo toliau, tuo labiau aišku, kad švietimo sistema, kuri yra neatsiejama nuo politinės sistemos,  buvo pasmerkta nuo pat pradžios, turėjo būti tokia, kokia yra – kiekvienas teisės aktas, kiekviena reforma ir visi struktūriniai pokyčiai sąmoningai kūrė būtent tai, ką mes šiandien turime. Ministras keitė ministrą, iškart sunaikindamas pirmtakų veiklos rezultatus ir kartu ignoruodamas visus susitarimus su socialiniais partneriais. Jokio pereinamumo, jokios strategijos, jokios vizijos – tik politinė konkurencija.  

Nepaisant visų reformų ir begalybės pasikeitusių tvarkų ir įstatymų, ar galite pasakyti, kas realiai pasikeitė mokyklose per visą nepriklausomybės laikotarpį? Ogi nieko. Kalbu apie išlikusias mokyklas, nes apie išnykusias – kita istorija.

Kokia bebūtų politinė valdžia, ji nesiryžta  rimtoms švietimo reformoms. Vietoj pripažinimo, kad mūsų švietimo sistema yra viena iš didžiausių Lietuvos vyriausybės (ių) nesėkmių, politikai sunkiai dirba, siekdami apsaugoti status quo ir nieko nekeisti. Todėl švietimo finansavimas primena lašelinę kraujuojančiam – nenumirs, bet ir nepasveiks. Tiksliau kalbant, pinigų gal ir yra, bet didžiausia bėda – liūto dalį gauna ne tikri švietimo sistemos naudotojai – mokytojai, moksleiviai, jų tėvai, o susišluoja prie Švietimo ir mokslo ministerijos išpūsto administracinio aparato prisisiurbusi dykaduonių armija. 

Matant demografinę situaciją – Lietuvos mokytojai sensta, o nauji neateina į profesiją, glumina gabių ir motyvuotų mokytojų pritraukimo strategijos nebuvimas ir politikų požiūris į mokytojų atlyginimus. Ar tai ne skandalas, kai finansų ministras oficialiai pareiškia, kad mokytojais reikia rūpintis ne tik biudžete jiems numatant daugiau lėšų algoms – tam „reikia, kad ir patys pedagogai rastų, kaip pritaikyti savo jėgas privačiame sektoriuje.“ O jūs jau radote, pone ministre? Ar mokytojų profesija yra darbas, ar tik hobis, už kurį turi susimokėti pats mokytojas? 

Liūdniausia,  kad šis abejingas politikų požiūris į švietimą ir mokytojus pažeidžia mūsų vargingiausius piliečius, nes turtingi ir gerai įsitvirtinę visuomenėje gali sau leisti samdyti mokytojus ar mokėti už privačias pamokas, jei finansinį badą patiriančios mokyklos neatlieka savo darbo. 

Neturtingiesiems paspendžiami spąstai – tokia politika užtikrina, kad jie neturi pasirinkimo ir jų šansai tvirtai įsitvirtinti gyvenime yra labai menki. Lietuvos visuomenėje didėja socialinė atskirtis – tai rodo ir įvairūs tarptautiniai tyrimai.  

Nesant tinkamų gyvenimo sąlygų ir užimtumo vis daugiau jaunimo kaip alternatyvią išgyvenimo strategiją pasirenka emigraciją, todėl galiausiai prarandame ir piniginius, ir žmogiškuosius resursus.   

Problemos suvokimas – kelias į problemų sprendimą, bet ar nori politikai, kurie patogiai sėdi komforto zonoje, imtis rimtų pertvarkų? Ar švietimo darbuotojų streikai juos gali priversti atkreipti dėmesį į žlungančios švietimo sistemos pasekmes visai šaliai ir susimastyti apie rimtas ir ilgalaikės reformas?  Manau, kad taip, bet tik tada, jei tai bus stiprus trenksmas kumščiu į sustabarėjusią politinio infantilumo sistemą.    

Tatjana Babrauskienė LŠPS tarptautinė sekretorė
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *
Komentarai:
2015-11-11 22:56:29 | Asta

Vis dar po lašeline :(, o joje tik pigiausias tirpalas :(

2015-11-11 19:55:14 | Lorenzui

Nematau tokio tikslingo griovimo kitur - ten kur politikai turi sąžinę, proncipus ir tikrus idealus...

2015-11-11 17:49:12 | lorenzo

prastas specialistas,(tiksliau tariant naivus asilas) kuris nesupranta,kad tokia sistema kaip švietimo yra griaunama tikslingai. Europos feodalismui išsilavinusios visuomenės nereikės.

2015-11-11 16:04:27 | rasa

Teisingi pastebėjimai. Deja, didžioji rinkėjų masė taip giliai nemąsto... :(

2015-11-10 18:47:40 | zyle

Bravo! Puikus straipsnis. Kaip su skuduru per buką švietimo niokotojų veidą (geriau tiktų žodis "snukį").

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.