Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lampss.lt www.lsmpsf.lt

Mums nereikia švietimo reformų – mums reikia naujos švietimo sistemos (0)

2016 Gruodžio 22d.

Mūsų penkiolikmečių mokinių labai prastas pasirodymas 2015 m. PISA (kas trejus metus atliekami Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) angl. Programme for International Student Assessment) tyrimai švietimo ekspertus, politikus ir socialinius partnerius turi priversti rimtai susirūpinti.Rezultatai aiškiai rodo, kad mūsų švietimo sistema nepakankamai atspindi šalies poreikius ir nepateisina jaunų žmonių lūkesčių. Paaugliai negauna tinkamų mokymo paslaugų ir paramos, kurių jiems reikia tam, kad galėtų plėtoti pagrindinius įgūdžius. Dar blogiau – jiems neužtikrinamos lygios galimybės, nes yra ryškus atotrūkis tarp kaimo ir didmiesčio mokyklose besimokančių mokinių, taip pat tarp pagrindinių mokyklų ir gimnazijų moksleivių.

PISA įspėjimas, gebantiems suvokti šio tyrimo svarbą, skamba grėsmingai – jei mūsų švietimo sistema ir toliau nesugebės suteikti mokiniams žinių, leidžiančių įveikti realius gyvenimo iššūkius ir suteikiančių galimybių ateity sėkmingai gyventi bei dirbti, mūsų laukia dar didesnis ekonominis nuosmukis ir atsilikimas, spartėjanti emigracija ir galbūt išnykimas.

Jei ir toliau bus žlugdomas švietimas (būtent tai netiesiogiai daroma jau daugybę metų), kils didelė rizika, kad ateities kartos neturės konkurencinių galimybių, kurios privalo būti užtikrintos; Lietuva nebegalės konkuruoti su Europa ir likusiu pasauliu. Reikia taip pat suvokti, kad jokios ES direktyvos, rekomendacijos ir kt. liaudiškai tariant „nurodymai iš Briuselio“ mūsų šalies švietimo neištemps iš šios balos, nes švietimas yra nacionalinė atsakomybė.

Galima vardinti daugybę švietimo žlugdymo priežasčių: netinkamas reguliavimas (chaosas tarp centralizuoto ir decentralizuoto valdymo), nepakankamas finansavimas, beatodairiškas mokyklų tinklo draskymas, nekokybiškas mokytojų rengimas ir tobulinimas, pasenusios ir todėl neaktualios programos, mokymo atotrūkis tarp teorijos ir praktikos (iš čia mokinių negebėjimas taikyti žinių), pasenę vadovėliai (jais naudojasi 50 proc. mokinių) ir tradiciniai, nuobodūs mokymo metodai.

Net pusė šalies ugdymo įstaigų apskritai yra priverstos galvoti, kaip išsilaikyti, todėl mokymo priemonės ar mokytojų kvalifikacija nėra prioritetinės problemos. Be to, verta pažymėti, kad PISA testuose visai neatsižvelgiama į specialiųjų poreikių turinčių mokinių interesus, o tokių mokinių pas mus nemažai. Tokiems vaikams Lietuvoje nesuteikiama tinkama pagalba – labai trūksta psichologų, socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų, mokytojų padėjėjų.

Girdėjau ir kitų prasto Lietuvos mokinių pasirodymo PISA tyrime paaiškinimų: neva mes turime trumpiausius mokslo metus, Lietuvoje mažiausi ES mokytojų atlyginimai (skaičiuojant nuo BVP), o tai neskatina gabių ir talentingų žmonių rinktis šią profesiją. Kiti teigia, kad dėl prastų rezultatų kalta finansavimo sistema – mokyklos priklausomos nuo kiekvieno moksleivio krepšelio ir jo „atnešamų“ pinigų. Todėl užuot rinkęsi profesines mokyklas, galinčias užtikrinti laimingą profesinį gyvenimą ir ateitį, jaunuoliai tampa savotiškais akademinės sistemos įkaitais. Dar kitų manymu, kaltas netinkamas startas – ikimokyklinio ugdymo institucijų nelankymas (nelankė daugiau nei 30 proc. dabar jau 15 m. paauglių), mokyklų atitolinimas nuo namų (pavėžėjimas), vaikų palikimas seneliams, kol tėvai uždarbiauja svetur. Kai kas, prisiminę šiuo metu mokyklas krečiančius skandalus, apkaltins mokyklų vadovus, kad šie nesugeba sutelkti mokytojų produktyviam, kokybiškam darbui ir sukuria kolektyve netinkamą mikroklimatą.

Daug panašių paaiškinimų, kodėl taip atsiliekame, girdėjome ir po 2006-ųjų, 2009-ųjų, 2012-ųjų PISA tyrimų. Ir kas? Niekas per dešimt metų nepasikeitė. Tad iš tiesų padėtis yra pakankamai rimta, kartu ir aiški – reikalingas rimtas švietimo sistemos atnaujinimas. Tačiau siekiant situaciją labiausiai stinga drąsių ir išmintingų politinių sprendimų. Be abejo, tam reikia ir laiko – Estijos (kuri pagal PISA rezultatus dabar yra pasaulio stipriausiųjų trejetuke) švietimo sistemos atnaujinimas prasidėjo daugiau nei prieš du dešimtmečius, pokyčiai įvyko trijose pagrindinėse srityse: buvo parengtos naujos nacionalinės mokymo programos (numatyti jų tikslai ir priemonės), pertvarkytas mokytojų rengimas ir mokymas, sutelkiant dėmesį į novatoriškas praktikas ir metodus, patobulintas profesinis švietimas ir mokymas, kuris tapo patrauklus jaunimui, nesiorientuojančiam į akademinį mokymą.

Be to, svarbu pažymėti ir kitus Estijos švietimo sistemos privalumus: racionalus ir pakankamas finansavimas, lygios mokinių galimybės (visos mokyklos teikia vienodai kokybišką ugdymą), nemokamas švietimas ir mokslas (įskaitant aukštąjį mokslą), patrauklus profesinis mokymas (taip pat nemokamas), profesionalūs mokytojai, labai motyvuoti mokiniai, be to, mokyklos turi didelę autonomiją – mokytojai gali gana laisvai nuspręsti, ką ir kaip jie mokys. Tačiau viena pagrindinių priežasčių, kodėl Estijai tai pavyko pasiekti per 20 metų, yra aukštas švietimo ir mokslo vertinimas bei statusas visuomenėje ir rimtas, o ne apsimestinis politikų dėmesys jaunimui, t. y. šalies ateičiai.

Kodėl gi mes nesugebėjome to padaryti? Juk švietimo reformų Lietuvoje buvo nemažai... Vengdama politikavimo, pacituosiu jauną istoriką Antaną A. Terlecką, kuris taip pat kalba apie būtinas švietimo reformas:

„Šis procesas turi pernelyg daug niuansų, kurių paprastomis reformomis išspręsti nepavyks – čia jau reikalinga kone (r)evoliucija. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvoje labai stiprios populistinės partijos, manyčiau, kad jos nėra suinteresuotos daryti jokių pertvarkų šioje srityje – užauginus mąstančią kartą, šių partijų pozicijos gerokai subraškėtų. Dėl to ir toliau lieka žaisti švietimą, iki užkimimo diskutuoti dėl kosmetinių klausimų ir apsimesti, kad viskas Lietuvoje juda progreso link. Na, o kad jau nebūtų visai liūdna, galima pasiguodžiant pasakyti, kad „laikai keičiasi, reikia prisitaikyti“ (...) Taip, laikai tikrai keičiasi, tačiau galima arba užsimerkti ir paleisti šį procesą suktis savaime (kaip iš esmės yra dabar), arba bandyti jį pakeisti.“

Manau, kad vieną dalyką politikai tikrai turi suvokti - švietimo prioriteto deklaravimas turi pagaliau transformuotis į realius veiksmus, todėl kviečiu naujai išrinktą valdžią kuo greičiau susimąstyti. Daug ką galima analizuoti ir taisyti jau dabar (šalinti skirtumus tarp regionų, kaimų ir miestų mokyklų), daug daugiau informacijos ateinančiais metais paskelbs EBPO ir Europos Komisija. Švietimo ekspertai, politikai ir socialiniai partneriai turi susėsti prie bendro stalo ir priimti istorinį sprendimą – atnaujinti Lietuvos švietimo sistemą, kad ir kiek tai kainuotų, nes būtent tai yra investicija į ateitį.

 

 Tatjana Babrauskienė Lietuvos švietimo profesinės sąjungos tarptautinė sekretorė

 

LŠPS informacija
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *

Kol kas komentarų nėra

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.